Ascultă Radio România Cultural Live

THE WAY, THE CROSSROAD, ALANIS AND ME

09 Noiembrie 2019, 07:00

Radio documentary

Author: Vaida
Pilibaitytė

Sound: Vaida Pilibaitytė, Adomas
Zubė Editor: Vita Ličytė

Transcript translation editor:
Benas Gerdžiūnas Length: 33’05’’

First broadcast: 2019-08-25

Synopsis

On August 23, 1989, around
two million people
in Lithuania, Latvia
and Estonia joined
hands to form a 600
km long human
chain from Vilnius
to Tallinn to demand freedom
from the Soviet
Union. This event – the Baltic Way – considered almost as symbolic
as the fall
of the Berlin
Wall less than
three months later that year.

Vaida, nine
years old back
then, stood there
along with her grandmother, mother,
father and younger sister. She felt that
something is about
to change in their lives,
but was not quite sure
what exactly – and how. Thirty
years on, in this personal account of the
events that followed, author

reflects on key
moments, people and phenomena that shaped her “transition generation”.

How does a child understand that the political system is changing? What influence can your first encounter with a foreigner have? How did
the new generation of journalists shape
the concept of freedom after Lithuania regained
independence?

  1. dalis BALTIJOS KELIAS

Automobilis atmo

Tėvas: Be galo
chaotiškas važiavimas. Ir atrodo, kad visi važiuoja į vieną pusę.

Archyvas
atmo: Lietuva pajudėjo į Baltijos kelią...

Vaida: Tą dieną
mes daugiausia praleidome automobilyje.

Tėvai: [Rūpėjo] tik kuo greičiau
nuvažiuoti ir sustoti... Kuo greičiau nuvažiuoti... ir nesvarbu... niekas niekam nepypino. Sėdi, klausosi
radijo, kokia tolimesnė informacija... Svarbiausia suspėti
tam tikru laiku, kur buvo
pasakyta, tą valandą
nuvažiuoti į susitikimo vietą. Viskas.

Vaida: Tėtis už vairo, mama
priekyje, o mes su sese
ir močiute ant galinės balto
„Žigulio“ sėdynės. Vaida: Ir toks labai šventės
jausmas?

Tėvas: Šventės jausmas
todėl, kad, įsivaizduok: kai važiuoja labai labai daug mašinų vienu metu. Visi su vėliavom, su tranzistoriais…

Mama: Pasipuošę.

Tėvas: Pasipuošę, ant mašinų vėliavos, pro langus iškištos… Mama: Vėliava
tai būtinai buvo
atributas.

Tėvas: Būtinai,
taigi visi vežėmės tas vėliavas.

Archyvas atmo muzika

Vaida: Nuo Klaipėdos iki Pasvalio – apie pustrečio šimto kilometrų, maždaug
trys valandos kelio. Bet dabar
atrodo, kad tą dieną, prieš
30 metų, važiavome visą dieną, ilgai
ir lėtai.

Tėvas: Jau kai atvažiavom laimingai, suspėjom, pasistatėm mašinas,
išsirikiavom, laukėm ir paskui
pamatėm – praskrido lėktuvas ir TOKIĄ
didžiulę puokštę išmetė
gėlių...

Mama: Staigmena
buvo.

Tėvas: Ir toks džiaugsmas buvo, kad lėktuvas
praskrido, pasveikino mumis,
supranti. Vaida: Klaipėdiečiams Baltijos kelyje buvo
skirtas 8 kilometrų ruožas už Pasvalio.

Part I BALTIC WAY

Car atmo

Father: It was an extremely chaotic drive. It seemed that
everybody was driving
in the same direction.

Archive atmo: Lithuania has
departed to the Baltic Way..

Vaida: We spent
most of that day in a car.

Parents: ... To get there as fast as we can and to stand there.
.. As fast as we can. Nothing
else mattered. Nobody was using
their car horns.
They were sitting,
listening to the radio, waiting
for the next instructions. The most important thing was to get in time to the allocated spot. That was it.

Vaida: My dad
was driving, my mum – next to him, me and my sister, and
my grandma – in the
back of our white “Zhiguli” [typical
Soviet] car.

Vaida: The
mood was kind of festive, wasn’t it?

Father: It was,
because, imagine: many,
many cars were
on the road at the same time.
Everybody had flags and radios…

Mother: All dressed up.

Father: Dressed up, cars with
flags, pitched up through rolled-down the windows. Mother: The flag was a must.

Father: Of course,
we all took those flags with us.

Archive atmo music

Vaida: The distance from Klaipėda [Lithuanian port town] to Pasvalys [a small town
near the Latvian border] is around 250 kilometres, approximately a three-hour drive.
But now it seems that
on the day,30 years ago, we travelled long and slow.

Father: As we finally arrived, we made it on time,
parked our cars,
lined up, and waited. Then
we saw a plane
fly by and throw a HUGE bunch
of flowers on us...

Mother: It was a
surprise.

Father: It was
such a joy that a plane flew by and greeted us this way, you know.

Vaida: Baltic Way participants from
Klaipėda were allocated an eight-kilometer strip
behind Pasvalys town.

Tėvai: Ir, matei,
kai per televizorių kai rodo Baltijos
kelio tas akimirkas, grynai panašiai kaip mūsų
nuotraukoje, matei? Tiktai
kai kur net iš abiejų
pusių [kelio] stovėjo
žmonės.

Vaida: Tėvai
šiandien tiksliai nepamena, kur mes stovėjom.

Tėvas: Daugiau ką?
Aš daugiau nieko neprisimenu. Tiek metų praėjo. Išsitrynė.

Projektorius

Vaida: Iš tos
1989 m. rugpjūčio 23 dienos išliko
trys spalvotos skaidrės. Tėvas: Ne, man atrodo,
kad daugiau neišliko.

Vaida: 8-tojo
ir 9-to dešimtmečio fotoarchyvą mūsų šeima
dabar susėda peržiūrėti labai retai.

Projektorius

Tėvas: Ssekančioje nuotraukoje bus labai gerai
matyti. Vaida: Viena fotografija, galima sakyti,
klasikinė.

Projektorius

Tėvas: Va!

Vaida: Saulėlydžio apšviestais veidais, viduryje kelio,
išilgai skiriamosios juostos,
driekiasi ilga žmonių grandinė.

Tėvas: Kur mes
stovim?

Vaida: Nugara – į Maskvą,
veidu – į Vakarus.
Tėvas: Inga, Vaida...

Vaida: .Paryškink
dar?

Vaida: Man – devyneri. Iš vienos pusės stoviu susikibusi su nepažįstama tamsiaplauke mergaite, o už kitos mane laiko močiutė.

Vaida: Tu
fotografuoji.

Mama: Vaikai iš kraštų stovi:
Vaida, močiutė, Inga.. Tėvas: Ai, teisingai, aš paveiksluoju. Manęs
nėra.

Mama: Ir aš.

Projektorius

Vaida: O,
šita! Žiguliukas, žiūrėk, „Klaipėda“ užrašyta.

Tėvai:
When they are showing the Baltic Way footage on TV, it looks very much like in
our photographs? Did you see?
In some instances people were standing on both sides
of the road,
even. Vaida: My parents
cannot remember now, where we stood exactly.

Father: What
else? I cannot
remember anything else.
So many years
have passed. It got erased.

Projector

Vaida: But there
are three colour
slides from that
August 23, 1989. Father: No, i don’t
think there is more.

Vaida: Nowadays, our
family sits down to watch this photo archive of 1980s 90s very rarely.

Projector

Father: You will
see it very clearly in the next one...

Vaida: One of the
photographs can be considered a classic.

Projector

Father: There!

Vaida: Sunset on their faces,
along the dividing
line of the road, there
is a long human chain. Father: Where
are we?

Vaida: With our backs towards
Moscow, facing the West.
Father: Inga, Vaida...

Vaida: Can you
make it more in focus?

Vaida: I am nine years
old. I am holding hands
with a strange girl on one side,
and on the
other – with
my grandma.

Vaida: You are
the one taking a picture.

Mother: Kids are standing on each side: Vaida, grandma,
Inga… Father: Ah, right, I am taking a picture. I am not
there.

Mother: And me.

Projector

Vaida: Oh,
this one! Our “Zhiguli”, look, it says “Klaipėda”.

Tėvas: Taip.
Kiekvienas miestas, iš kur kas važiavo, turėjo lenteles..

Vaida: Atrodau susirūpinusi, jaunėlė sesė ir močiutė šypsosi,
o tėvai – euforijoj.
Tėvas: Močiutė kokia
laiminga... prieš 30 metų.

Projektorius

Mama: Tai [buvo] vienybės jausmas, koks dar..... Tėvas: Pakili nuotaika, atrodo, kad visi…

Mama: Nu
džiaugsmas, vis tiek kažkokia stiprybė.

Tėvas: ... visi
susiliejom į vieną visumą, tiesiog kaip broliai, seserys.

Vaida: Kodėl tada buvau susirūpinusi, nepamenu. Bet pamenu
automobilių žibintų virtinę
tamsoje. Tada pavažiavę nuo
pagrindinio kelio, susėdę
„Žiguliuke“ laukėme nuslūgstančio eismo, ir žiūrėjome naujienas mažame
kelioninio „Šilelio“ ekrane.

Vaida: Ar jūs
galėjot patikėt, kad po pusmečio Lietuva bus nepriklausoma?

Tėvai: Niekas
netikėjo.

Tėvas: Ne, kaip čia pasakyt?
Netikėjo. Kažkur širdies
gilumoj buvo tas tikėjimas. Kad eina viskas
link persitvarkymo...

Mama: Nu bet dar toks
netikras, tas jausmas. Tėvas:
Kaip netikras?

Mama: Vistiek daug
tų visokių nesąmonių buvo..

Tėvas: Ir
suvažiavimas Sąjūdžio, ir vėliavos pakėlimas buvo...

Mama: Ir kas tau
galėjo pasakyt, kad tai tikrai įvyks? Niekas negalėjo pasakyt...

Tėvas: Bet širdies gilumoj
buvo, kad einam
link nepriklausomybės. Tik negalvojom, kad taip staigiai, vieną dieną atsikelsim ir bus pasakyta, kad mes esame
nepriklausomi. Bet kad link to ėjo tai jautėsi.
Mama: Sąjūdis buvo, visi tie judėjimai.

Tėvas: Žmonės buvo vieningi. Mama: Vieningi.

Tėvas: Ir visi buvo labai ištroškę [laisvės]
ir tos praeities labai nenorėjo.

Father: Yes.
Everyone had title plates indicating where they are from.

Vaida: I look
worried, my younger
sister and grandma
are smiling, while
my parents are euphoric.
Father: Grandma looks so happy...
30 years ago.

Projector

Mother: There was a sense of unity. What
else.. Father: We were euphoric, there was this
sense of... Mother:
Joy, and some
kind of strength.

Father: We felt like
one, like brothers and sisters...

Vaida: I cannot remember why I was worried. But
I remember a long line
of car lights
in the dark. Away from the
main road, we sat in our car,
waiting for the
traffic jam to end, and watched evening news on a small portable TV.

Vaida: Could
you believe that Lithuania would be independent in six months?

Parents: Nobody
could believe that.

Father: Well,
how do I put it? Nobody believed it. But deep down in our hearts
there was this faith.
That everything is moving towards
a reform.

Mother: But this was not a real feeling. Father: What do you
mean not real?

Mother: There was a
lot of nonsense still.

Father: There was
the Movement [Lithuanian organization seeking declaration of independence], the raising of the [national] flag [on the municipality building]...

Mother: But who
could tell, that it would happen for sure? Nobody could.

Father: But deep
down in the heart, we knew we were going
towards independence. We just didn‘t think it would be so soon,
that one day we will
wake up and be independent. But you could
feel it was going that way.

Mother: The Movement, and all...
Father: People were
united.

Mother: United.

Father: Everybody
was very eager for it. We didn‘t want that past anymore.

  1. dalis SIBIRAS

Archyvas sausio 13 atmo

Vaida: Per tą patį miniatiūrinį „Šilelį“ 1991 metų
sausio 13-osios rytą
pamačiau ir [sovietų] tankus prie TV bokšto Vilniuje.

Tėvas: Kai čia
šturmavo tą Vilnių,
tą naktį tikrai
baimės buvo daug.
Kada sėdėjom ir stebėjom įvykius. Atsimeni Bučelytę
žiūrėjom per televizorių?

Mama: Jo, jo visą naktį. Jūs jau miegojot.

Tėvas: Pro langą
žiūriu: mašinos tik siuva, tik
siuva. Nes buvo
paskelbta: rinkitės, kas galit, atvažiuokit saugoti meriją.
Autobusai vežė nemokamai į miesto centrą
visus. Tada tikrai
buvo didelė baimė.
Aš pagalvojau:
nu šakės, vieną
kartą jau iš Sibiro parvežė, dabar tai jau 100 proc.
vėl išveš.

Archyvas sausio
13 atmo
Archyvas atmo
muzika

Vaida: Sibiras nuo vaikystės
man buvo labai aiškus mūsų šeimos istorijos atskaitos taškas. Apie jį
žinojau iš močiutės pasakojimų apie tremtį. Kaip būdinga daugumai baisius
dalykus išgyvenusių žmonių, ji turėjo savitą,
tamsų humoro jausmą.

Archyvas atmo Lietuva, Latvija,
Estija

Vaida: Kur
yra tas močiutės sąsiuvinis?

Vaida: Kai esi
vaikas, Sibiras neatrodo baisiau už Haufo
pasakas. Mama: Va čia, Vaida yra...

Vaida: Jos šiurpina,
bet prašai dar ir dar, kol įsimeni
visas detales. Todėl
aš nepavargdavau klausinėti. Bet močiutė pavargdavo pasakoti. Susigraudindavo, ir pokalbiai nutrūkdavo, kartais įdomiausioje
vietoje.

Tėvas: O kada
jinai čia rašė visa šitą reikalą?

Vaida: Nežinau, matai skirtingais
laikais, juoda, mėlyna [spalva], prisėsdavo ir parašydavo... sakė: aš
turiu parašyt...

Vaida: Vienu metu ji bandė
prisiminimus surašyti į sąsiuvinį. Bet,
kaip galima spręsti
iš kas keli puslapiai besikeičiančių rašalo spalvų,
ir tai nebuvo lengva.

Part II SIBERIA

Archive
Jan 13
thatmo

Vaida: On
13th January 1991,
I saw [Soviet] tanks by the Vilnius
TV tower on the same
portable TV. Father: When Vilnius [capital
of Lithuania] was
stormed [by the Soviet troops], that night we were in a lot of fear when we sat and watched events
unfold. Remember Bučelytė [TV news host
who stayed live until
Soviet troops took
over the Lithuanian radio and television] on TV?

Mother: Sure, all
night. You kids were sleeping then.

Father: I look through
the window: cars
are passing by. Because there
was a call for anyone
who could come and guard
the mayor‘s office.
There were buses
taking people to the city
centre for free. There was so much
fear. I thought: that‘s it, they
got me back
from Siberia once,
this time we will be deported again, 100 percent.

Archive
Jan 13
thatmo Archive music

Vaida: Since my childhood, Siberia
has been a very clear
point of reference in our family‘s
history. I have learned about
it from my grandmother who used to tell me stories about
deportations. Just like other
terror survivors, she had a specific, dark
sense of humour.

Archive
atmo: Lithuania, Latvia, Estonia

Vaida: Where
is that grandma‘s notebook?

Vaida: When you‘re
a child, Siberia
does not look more scary
than fairy tales
by Hauff. Mother: Here it is, Vaida...

Vaida: They are
scary, but you can‘t get enough, until
you memorize all
the details. So I kept
asking for more. But my grandmother would get emotional, tear up and the story
would end abruptly.

Father: When
did she write all this?

Vaida: I don‘t know,
at different times,
in black, in blue [ink]... she used to say ‘I have to do this‘..
Vaida: At one point,
she tried to lay down
all her memories in a notebook. But judging from
the changing colour of ink throughout, this was not easy, either.

Vaida: „Iš Mosėdžio važiuojam brezentine mašina į Kretingą... Mašina neapdirbta, vėjas
staugia pro
ausis, o šaltis bučiavo
veidą...“
Matai, kaip
poetiškai rašo?

Atmo
muzika

Vaida: Močiutės tremties
aprašymas prasideda nuo pabaigos. 1960-aisiais, po 12 metų Tomske, ji grįžta į Lietuvą. Kartu
su savo mama,
seserimi ir vyru,
mano seneliu, bei
mažamečiu sūnumi, mano tėčiu.

Tėvas: Ir prisimenu
Rusijos vaizdelį tokį: daugiaukštis namas,
kampinis toksai, kampu. Vidinis kiemas. Tame vidiniame kieme visada būtinai
suoliukas turi būti.
Ir ant to suoliuko sėdi kokios penkios močiutės su skarelėm ir visos siemkas gliaudo.

Vaida: Jam atrodo,
kad aš apie
tuos dalykus žinau
net daugiau už jį.
Vaida: ...Džiaugdavosi, kad pribuvo darbo
vergų.

Tėvas: Močiutė Vaidai daugiau pasakojo negu man. Vaida: Nu nes aš ją klausinėdavau.

Tėvas: Aš vaikas
kai buvau, jinai
man nepasakojo kažiko.
O kai užaugau, aš pats neklausinėjau. Kiek žinojau apie tą tremtį
ir aš įsivaizdavau, kad man užtenka.

Atmo
muzika

Vaida: Svarbiau nei tikslūs faktai
apie jų gyvenimą Sibire, man atrodo
tai, kad augau
su žmogumi,

kuris žinojo, ką reiškia
prarasti laisvę ir nepalūžti. Jau dveji metai,
kai močiutės su mumis nebėra.
Bet mano atmintyje ji gyva – darbšti ir bebaimė, prieš
stribus ir Tomsko
darbų vykdytojus atsikalbinėjanti moteris. Dienomis
dirba statybose, o naktimis siuva
sibirietėms sukneles. Rašinėja
laiškus į Maskvą

dėl anglies kasykloje įkalinto senelio, užsisegusi odinį šalmą vairuoja motociklą, ir viena
pati sau garsiai dainuoja liaudies dainas.

Vaida: ‘We drive
in an open car from Mosėdis to Kretinga… [Towns
in North West Lithuania] The wind is roaring through
our ears and the frost
was kissing our
faces…’ See, how poetic is her writing? Atmo music

Vaida: The description of my grandmother’s deportation starts from the end.
In 1960, after
12 years in Tomsk, Russia,
she comes back
to Lithuania. Along
with her mother,
sister and husband, my grandfather, and her toddler son, my dad.

Father: I remember Russia like this:
a multi-storey building, inner backyard. A bench in a backyard is a must. And some five grandmas are sitting on that bench,
munching on sunflower seeds.

Vaida: He
says I know more than him about those times. Vaida: ‘They are happy that
some labour slaves
finally arrived.’
Father: Grandma
talked to Vaida
more than to me.

Vaida: Because I asked her more.

Father: I was a kid, she
didn‘t tell me much. When
I grew up, I didn’t
ask. I thought that what
I knew about deportations
was enough.

Atmo music

Vaida: I think more
importantly than the accurate facts
about their life
in Siberia, is that I was
growing up next to a person who knew what it means
to lose freedom
and to survive. It’s been two
years since she left us. But in my mind she is alive – hard working
and fearless woman,
talking back at the
NKVD exterminators and Tomsk executives. During the day,
she works in construction, while at night she tailors
dresses for fellow
Siberian women. She is writing
letters to Moscow,
asking for therelease of my grandfather, who is imprisoned at a coal mine. She wears a leather helmet
when driving a motorcycle and, when in a good mood, sings
folk songs by herself.

  1. dalis ATGIMIMO ŽENKLAI

Muzika spalis

Vaida:
Visgi Baltijos kelias nebuvo pirmas ryškus tautinio atgimimo ženklas mano
gyvenime.

Muzika spalis

Vaida: Gal 1987-aisiais, antroje klasėje, raudonų
vėliavų fone, pionieriai mušė būgnus, o jų vadovė
į uniformą man įsegė
plastikinę spaliuko žvaigždę su jaunojo Lenino
atvaizdu.

Muzika
spalis

Vaida: Tuo metu nesupratau, kodėl namie tėvai
nelabai džiaugėsi. Lenino
galvų juk buvo pilna visur
– mokyklos aktų salėje ant sienos, ant atviručių su pagyrimais už gerą pasirodymą dailyraščio konkurse ir ant milžiniškos statulos prie „Klaipėdos“ viešbučio.

Muzika
spalis

Vaida: Man mokykloj šventė
ir aš galvoju, o kodėl
jūs nesidžiaugiat? Ir kada kažkaip
jūs aiškino, kad,
maždaug, čia tokie
netikri dalykai, ne ta valdžia...

Tėvas:
Neprisimenu.

Vaida: Nepamenat jūs šito?

Tėvas: Ne-a.

Atmo Atgimimo muzika

Vaida: Bet antros klasės fotosesijos nuotraukoje aš segiu kažką kita.

Fotorėmelis

Mama: Pažiūrėk, kažką parodys...

Vaida: Į šitą uniformą. Čia yra antra klasė. Kas čia prikabinta?

Tėvas: Tėtis įdėmiai
įsižiūri ir ima kelti savo
versijas. Mama:
O čia geras klausimas.

Tėvas: Čia yra žinai, kas? Anksčiau būdavo
labai madinga... Mama: ... visokie
žaisliukai.

PART III INDEPENDENCE

Music October

Vaida: Baltic Way was not the first
time I got to experience signs of the independence movement
in my life.

Music October

Vaida: Around 1987,
in second grade,
against the backdrop of red flags
and drumming pioneers, I got a plastic
badge in the shape of a star
attached to my uniform. It had Lenin’s
image in the centre.
Music October

Vaida: At the time, I did not understand why my parents
were not overjoyed. Lenin’s portraits were ubiquitous – on the wall of our school’s assembly hall, and on greeting cards, handed in for good performance at the handwriting contest. There was a gigantic Lenin’s statue near
hotel “Klaipėda”. Music October

Vaida: It was a big day
at school and I was
wondering, why are you not happy? I remember you
trying to explain
that these are not the real things,
not the right
government...

Father: I cannot
remember. Vaida: Nothing about this? Father: Nope.

Atmo Independence music

Vaida: However, an
official second grade photo shows me with a different kind of badge.

Frame

Mother: Look,
she wants to show something.

Vaida: This uniform.
This is second
grade. What is it?
Father:
Dad takes a close look and starts
taking guesses. Mother:
That is a good question.

Father: You know
what? These used to very
popular. Mother: All sorts of toys.

Tėvas:
Labai madinga – Bitlai, ar dar kažkas.. Mama:
Jo, jo... Tokie apvalūs skardiniai ženkliukai.

Tėvas: Mes segėdavom būdavo metalinis ženkliukas ir ant jo padaryta nuotrauka... arba Bitlų... kažkas iš tų Vakarų... grupių.

Mama: Muzikantų.

Vaida: Bet čia tikrai
ne Bitlai! Čia Vytautas Didysis,
kurį tu man įsegei vietoj
spaliuko ženkliuko.
Plastmasinis, savadarbis, su Vytauto ženklu.

Tėvas: O iš kur aš
jį buvau gavęs?

Vaida: Ir
sakai: čia, nešiosi dabar šitą. Pažiūrėk, čia tautinė juostelė...

Tėvas: Tautinė juostelė, taip. Vaida: Nu ne trispalvė, bet...

Tėvas: Bet vistiek,
įsivaizduok, tais metais, tokią juostelę užkabinom?

Vaida: Bet svarbiausia Vytautas
Didysis. Ir manęs mokykloje visi klausinėjo, ką tu čia prisisegei? Kiti
juk nešiojo spaliuko
ženkliuką, o aš nešiojau Vytautą
Didįjį.

Tėvas: Tpfu.

Atgimimo muzika

Tėvas: Pyktis ant tos esamos
valdžios buvo. O kad jinai
supranta ar nesupranta, šito tikrai aš net
nepagalvojau. Aš garantuotai
sąmoningai iškabinau tą spaliuko ženkliuką ir prikabinau Vytautą (kad to nebus,
o bus šitas) ir net nepagalvojau, kad tau gali
mokykloje ir blogai
būti, kad mane
gali mokykla iškviesti... Galėjo pilnai...

Muzika
Šaukiu aš tautą...

Vaida: Taip be didelių paaiškinimų, palengva, Vytautas su Vyčiu, Gediminas su gediminaičių stulpais ir įvairių
formų bei formatų
trispalvės – ženkliukų, lipdukų, plakatų pavidalu
padengė mūsų

prieškambario sienas, telefono aparatus, „Žigulio“ skydelius ir mano atminimų sąsiuvinių puslapius.

Muzika Šaukiu aš tautą...

Father: Very popular, the Beatles, and such... Mother: Right, these round metal badges...

Father: We used
to wear them,
a metal badge
with a hand-made photograph... of the
Beatles or some other Western... band.

Mother: Musicians.

Vaida: But these are
not the Beatles
for sure! This
is Vytautas the
Great
[ruler of the Grand
Duchy of Lithuania in XV century]. You gave
it to me instead of “The Little
Octobrist” badge. It was plastic, hand-made Vytautas.

Father: Where did I
get it?

Vaida: And you said:
from now on, you’ll be wearing this.
Look, this is also a traditional ribbon...

Father: A
traditional ribbon, yes. Vaida: Not in national colours,
but…

Father:
Nonetheless, imagine, at that time, we gave you this sort of ribbon?

Vaida: But most importantly, this was Vytautas
The Great. Everybody was asking me at school,
what kind of badge
is this? They
were wearing the Little Octoborist’s star, while I had Vytautas The Great.
Father: Phew.

Independence
music

Father: It was the anger at the current
government. Whether she
understood or not,
this I didn’t take into account
for sure. I must have
taken off the
Littlen Octobrist badge
and replaced it with
Vytautas without considering the consequences for you at school, or that they
may call me,
which they could have.

Independence
music

Vaida: This way, without much
explanation, little by little, Vytautas
and Vytis, Gediminas and his columns [historical figures and heraldic symbols] and national flags in all
shapes and sizes
– badges, stickers, posters
– gradually covered
the walls of our hallway,
telephone sets, “Zhiguli” panels and my notebooks.

Independence
music

Mama: Vis tiek jau buvo judėjimas. Žinojo,
kad žmonės ne be reikalo
čia... Vaida: Nu bet vaikam
paaiškint?

Tėvas: Aš.... paprasčiausiai yra toks dalykas.
Ne vaikų čia reikalas buvo, o suaugusiųjų ir man atrodo todėl aš nieko..

Mama: Nesiplėtei.

Tėvas: Nesiplėčiau ir man atrodo,
kad nieko neaiškinau, kadangi jūs vaikai
buvot. Mama: Kad
nesuprasit.

Tėvas: Nu supranti,
jūs vaikai. Penki metai, septyni metai. Labai daug irgi nepaaiškini.

Mama: Mūsų taigi
buvo (ir jūsų)
knygos taigi sovietiniu pagrindu. Visai kitokia
buvo mokyklos ta programa. Tos dainos visos
apie spaliukus, kur dainavot.

Vaida: Daržely
apie Leniną pristatyta lentynose buvo.

Mama: Nu, tai apie
ką kalba? Taigi visur buvo pumpuojamas ta nesąmonė, marazmas.

Muzika Laisvė

Vaida: Gal ir mažos,
bet ne kurčios
ir ne aklos. Su sese
girdėjom nuolat įjungtą
radiją, kur sukosi ilgesingos dainos apie laisvę.
Kartu su tėvais
žiūrėjom „Atgimimo bangą“,
ir kvėpavom tuo pačiu
nerimu, laukimu ir permainomis persunktu
oru.

Muzika Laisvė

  1. dalis MOKYKLA

Fx

Muzika Roxette

Vaida: O tuo metu mokykloje mes pratinomės prie
to, kad sovietinius simbolius keičia tautiniai. Lenino galvos ir raudonasis pionierių kampelis vieną
dieną dingo kartu
su jų vadove. Rusų kalbos pamokos liko,
bet aktualesnė dabar
buvo anglų – M-1 dainų
ir MTV laidų vedėjų kalba.

Muzika Roxette

Vaida: Tik dėstyti
jos nebuvo kam. Mokytojai susirado perspektyvesnius darbus versle,
o mums liko drovūs filologijos studentai. Bet ir tie ilgai neužsibūdavo.

Mother: The Movement was ongoing. They
knew that this is all
for a reason… Vaida: But how do you explain it to children?

Father: I… there’s
the thing. It’s
not childrens’ business, it’s adult business and that is why I didn’t…
Mother: … go into details.

Father:
I didn’t go into details,
I think I didn’t explain
anything because you were kids. Mother: … and wouldn’t
have understood.

Father: You see, you were kids. Five, seven
years old. You cannot explain much.

Mother: Our books, and your [school]
books were Soviet
style. This was
the kind of school
curriculum. All those
songs about Little
Octobrists you were
singing.

Vaida: We had
stories about Lenin
on the bookshelves in the kindergarden.
Mother: That is what
I am talking about. We were all being fed all that
nonsense. Independence music

Vaida: Perhaps
we were little,
but we were
not deaf or blind. Me and my sister, we were listening to the same radio
constantly playing nostalgic songs about freedom.
We sat beside our parents watching TV shows
about independence and
breathed the same
air, soaked in anxiety, anticipation and change.

Independence
music

PART IV
SHCOOL

Fx

Music Roxette

Vaida: In the meantime, at school, we were getting
used to the Soviet symbols
being replaced by national ones. Lenin’s heads
and the red
pioneers’ corner disappeared one day along
with their

leader. Russian language classes remained, but English was more relevant
now – the language of M-
1 [popular commercial radio station] and MTV.

Muzika Roxette

Vaida: Teachers were in short
supply. They often
found more promising jobs in business, while we were left with shy philology students. But even they didn’t
stay long.

Vaida:
1995-aisiais, į mūsų klasę atėjo nauja anglų kalbos mokytoja.

Aimee: Just walking in. And I think everyone
stood up. You
know, and then
they sat down.
And then
just...

Fx

Aimee: Silence.
And no smiles. Like, everyone sitting and staring.

Vaida: Ji pamena, kaip mes pašokom pasisveikindami ir įsistebeilijom į
atvykėlę akmeniniais veidais. Aimee: Yeah... I was kind of like: oh.

Muzika
Roxette

Vaida:
Aimee, Taikos korpuso
savanorė iš Amerikos, pati atrodė kaip
ką tik nužengusi iš MTV: su sunkiais batais, ilgu hipišku
sijonu, šokančio skeleto
tatuiruote ant kojos
ir plačia šypsena
veide. Aimee: So really it wasn‘t a desire to go to Lithuania per se...

Vaida: Vos baigusi
universitetą, ji atvyko
į ką tik atsikūrusią Lietuvą
pasidalinti patirtimi, kurios
– kaip dabar juokdamasi pripažįsta – nelabai
turėjo.

Aimee: I think I was young
myself. I was not particularly educated about Eastern
Europe or the Soviet
Union...

Vaida: Pirmiausia pamatė,
kad ši šalis nepanaši į Rumšiškių liaudies
buities muziejų, kaip įsivaizdavo.
Aimee:
So my vision of Lithuania was the equivalent of. I thought
I would be coming to, you know,
a
village – very remote.
I didn‘t really
have a very good idea
of what I would be coming to.

Vaida: Greitai tapo
aišku ir tai, kad iš mūsų anglų kalbos vadovėlio nebus naudos.

Aimee: Do you remember the book – the Soviet
books – the Stasiulevičiūtė books?
What was it? By
the time the sun
set, the young
pioneers had returned
home... It was
so funny. It was such
a bad text book.
So that was the only thing I was given
for a curricullum to work with that
first year. So I
would go home at night
and be looking
at this and thinking: what in the world... trying
to remember what didI teach?
That book was...
do you remember seeing it? One was
brown, one was green...

Stasiulevičiūtė...
Yeah I guess I just had this very naive idea...

Vaida: In 1995, we
got a new English-language teacher.

Aimee: [I remember] Just
walking in. And I think
everyone stood up. You know,
and then they
sat
down. And
then just...

Fx

Aimee: Silence.
And no smiles. Like, everyone sitting and staring.

Vaida: She remembers how we jumped
up to greet her, and
just kept staring
with blank faces. Aimee: Yeah... I was kind of like: oh.

Muzika
Roxette

Vaida: Aimee, a Peace Corp
volunteer from America,
looked like she
walked right off MTV herself: with heavy
shoes, long hippie
skirt, a dancing
skeleton tattoo on her shin,
and a wide smile.

Aimee: So
really it wasn‘t a desire to go to Lithuania per se...

Vaida: A new
university graduate, she
came to newly
independent Lithuania to share her
experience that,
as she admits now, she didn’t really have.

Aimee: I think I was young
myself. I was not particularly educated about Eastern
Europe or the Soviet
Union...

Vaida: First, she saw that
this country does
not look like
the museum of Rumšiškės [open
air ethnographic
museum in Lithuania], as she’d imagined.

Aimee: So my vision
of Lithuania was
the equivalent of Rumšiškės. I thought I would be coming to,
you know, a village – very remote.
I didn‘t really
have a very good idea
of what I would be coming to.
Vaida: Soon
it became clear
that the English
textbooks we had were of no use either.

Aimee: Do you remember
the book – the Soviet
books – the Stasiulevičiūtė books?
What was it? By
the time the sun set,
the young pioneers
had returned home...
It was so funny. It was such
a bad text
book. So that was the only thing I was given
for a curricullum to work
with that first
year. So I would
go home at night and
be looking at this and thinking: what
in the world... trying to remember what did I teach? That book was...
do you remember seeing it? One was brown, one was green...

Stasiulevičiūtė...
Yeah, I guess I just had this very naive idea...

Vaida: Aimee sako, kad tikėjosi anglų kalbos mokyti
tiesiog kalbėdamasi su mumis apie įvairiausius dalykus.

Aimee: Which
of course was completely unrealistic!

Vaida: Tik kad
mes nesileidome į kalbas. Nelabai
mokėjome anglų ir įdomiau buvo
tarpusavyje lietuviškai spėlioti, kodėl šį rytą Aimee
į klasę atėjo
šlapiais plaukais?

Aimee: I was stared at all the time. I think initially I stuck out like a sore thumb.
With my bright
red jacket, just a way I dressed, coming
to school with
wet hair. That
was carry over
from university, where you wake
up, you take
a shower in the morning, just informality. Americans are very informal, at least
when you‘re a student in college. So I was
coming straight from
that culture to the school culture. So it just did not occur to me.

Vaida: Mokytoja nepasidavė ir ieškojo vis
naujų būdų mus
prakalbinti: perstatė klasės
suolus ratu ir atsinešė spalvotą kamuoliuką.

Aimee: Ah, I think I remember
what the breakthrough was! I think
“question ball“. Do you
remember
“question ball”?

Vaida:
Oh, only now I remember.

Aimee: Do
you remember? I think “question ball“ was my breakthrough…

Vaida: The
bean bag?

Aimee: Yes! The bean
bag. We would
stand in a circle… “Question ball” was to practice who what
where when how and how to form
questions. But also
it was a way to get new information… and you
all… do you remember doing
this? You had to ask each other
questions also. Which
I hope maybe
gave you the opportunity to get to know each other a little better
as well.

Vaida: Aimee sako,
kad niekad nepamirš, kaip ledą tarp
mūsų pralaužė diskusija apie tai, ar gyvenimas gali būti meno kūrinys.

Vaida: Aimee says she thought
she would teach
us English just
by talking to us about
different things.

Aimee: ... which
of course was completely unrealistic!

Vaida: The only
thing is that
we didn’t feel like talking
to her. We didn’t know
English very well,
and anyway, it was
more fun to discuss among
ourselves in Lithuanian, why is it that Aimee
came to class with wet hair in the morning?

Aimee: I was stared at all the time. I think initially I stuck out like a sore thumb.
With my bright
red jacket, just a way I dressed, coming
to school with
wet hair. That
was carry over
from university, where you wake up, you take a shower in the morning, just informality. Americans are very informal, at least
when you‘re a student in a college.
So, I was coming straight
from that culture
to the school culture. So it just did not occur
to me.

Vaida: But our teacher didn’t
give up and kept looking
for new ways
to make us open up: she
rearranged the desks
into a circle
and brought a colourful beanbag
to the class.

Aimee: Ah, I think I remember what
the breakthrough it was! I think “question ball“. Do you remember “question ball”?

Vaida: Oh,
only now I remember.

Aimee: Do
you remember? I think “question ball“ was my breakthrough…

Vaida: The
beanbag?

Aimee: Yes! The bean
bag. We would
stand in a circle… “Question ball” was to practice who, what,
where, when, how, and how to form
questions. But also
it was a way to get new
information… and you all…
do you remember doing this?
You had to ask each other questions also. Which I hope,
maybe gave
you the opportunity to get to know each other a little better
as well.

Vaida: Aimee says
she will never
forget the ice-breaker discussion on whether
life can be a work of
art.

Aimee: Maybe I personally was thinking on that topic,
so I was decided to ask you: can you make
your life a work of art? And somehow everybody got very involved
in the process. Even to the point were Andrius (who did not speak English very
well) was hitting
Gabriele so that she would
translate what he wanted
to say to me. And I loved it. And I guess I really realized the power of a topic.
If you get a good topic,
someone would try to communicate no matter what.

Music
Ironic

Vaida: Pamenu, kaip klausymo pratyboms Aimee
atsinešė kasetinį grotuvą. Reikėjo matyti mūsų veidus, kai
iš jo užgrojo Alanis Morisette.

Music
Ironic

Vaida: Užduotis buvo
kartu bandyti suprasti
ir išrašyti dainos
„Ironic“ žodžius lentoje. Vaida: I don‘t
remember Stasiulevičiūtė, but
I remember Alanis
Morisette...

Aimee: Oh yes,
yes!

Vaida:
So “Jagged little pill“
is my Stasiulevičiūtė of English
language class.
Aimee:
Yes ok, ok excellent, yes. I think
I was trying everyt trick
in a trade...
Music Ironic

Aimee:
Sometimes I wonder how or if you learned
any English from me...

Vaida: „Kartais galvoju,
ar jums apskritai iš mano pamokų
buvo kokios nors
naudos“, sako Aimee.
Ji gal ir neįtarė, ko mes mokomės, jos pamokose. O mes neįtarėme, kad bandydami vieni
kitiems

paaiškinti, ko iš mūsų nori amerikietė
mokytoja, patys mokėme ją lietuvių kalbos ir kultūros...

Music
Ironic

Vaida: Neįtarėme,
kad kol pati prakalbo lietuviškai, ji Klaipėdoje jautėsi labai vieniša.

Aimee (lietuviškai): Nebuvo, kad
jūs buvot priešai.
Bet žinai, tais
pirmais metais man
kiekvieną dieną buvo: reikia
pasiruošt ir eit į mokyklą.
O antrais metais
jau buvot draugiškesni, pradėjo santykiai

atsirasti. Pradėjau
žiūrėti į jus
visus su kažkokiu „fondness“ [meilumu]. Ir apskritai... oh, [buvote]
šiltesni, draugiškesni. Kuo labiau tą kalbą išmokau,
tuo geriau galėjau
suprasti ir matyti
visą tą

kontekstą. O be kalbos,
be supratimo, „in culture shock“,
aš gal ne viską galėjau
suprasti ir įžiūrėti.

Aimee: Maybe I personally was thinking on that topic,
so I was decided to ask you:
can you make your life a work
of art? And
somehow everybody got very involved in the process. Even to the
point were Andrius (who
did not speak
English very well)
was hitting Gabriele so that she would translate
what he wanted to say to me. And I loved it. And I guess I really realized the power of a topic.
If you get a good topic,
someone would try to communicate no matter what.

Music
Ironic

Vaida: I remember
how Aimee brought
a cassette tape
player to the English listening class. You should have seen
our faces when she hit
play and it was Alanis
Morisette.

Music Ironic

Vaida: The task was to listen together and transcrive the lyrics of her song “Ironic“ on the
blackboard.

Vaida: I
don‘t remember Stasiulevičiūtė, but I remember Alanis Morisette...

Aimee: Oh yes,
yes!

Vaida: So “Jagged little
pill“ is my Stasiulevičiūtė of the English-language class.
Aimee: Yes ok, ok excellent, yes. I think
I was trying everytrick in a trade... Music Ironic

Aimee: Sometimes
I wonder how,or if you learned any English from me...

Vaida: “Sometimes I wonder
how or if you learned
any English from me...”,
Aimee says. She may have
had no idea
what we were
learning in her classes. While
we had no idea that
by explaining our American teacher’s tasks to each
other, we were
ourselves teaching her our language and culture Music Ironic

Vaida: We didn’t
suspect that until
she was able
to speak Lithuanian, she was feeling
very lonely herself.

Aimee (in Lithuanian): It was not that
you were my enemies. But you know,
that first year
all I did was just get ready for classes and go to school. The second year you became
more friendly, a relationship
started to emerge. I started looking
at you with
fondness. And in general... you were warmer, friendlier to me. The more I learned the language, the more I could understand and see the whole
context. Without the language and understanding ”in culture shock,“
I could not understand many things.

Fx kava

Vaida: You
will see, I am a bit of a coffee geek..

Aimee: Yes,
that‘s all right...

Vaida: Dabar Aimee į Lietuvą
sugrįžta kiekvieną vasarą.
Po daugiau kaip 20 metų, verdant kavą pas
mane Vilniuje, mums nebereikia jokio
„klausimų kamuoliuko“.

Fx kava

Vaida: Pasak jos,
mokykloje aš buvau
tyli ir dažnai
jai likdavo tik spėlioti, ką galvoju.
Aimee: Oh... Vaida is thinking...?.. I felt you were a harder one
to get to...

Vaida: Aš sakau,
kad turbūt buvau
įsitempusi, nes man,
pirmūnei, sunkiai sekėsi
suprasti, ką greitakalbe dainuoja ta Alanis Morisette....

Fx foto

Vaida: So I
have.... Mes gal galime nuotraukas pavartyti lietuviškai kalbėdamos?

Vaida: Nei kalbos,
nei kultūros barjero
tarp mūsų šiandien
neliko. Vaida: Tai čia kai
man buvo 16-ka... Tai čia panašūs
metai..

Aimee: Jo.. O žinai, ką? Mintyse
jūs man vis
dar taip ir atrodot. Man yra labai
sunku patikėt, kad
jūs
esat suaugę žmonės.

Vaida: Liko tik jausmas, kad ten, 1996-ųjų
Klaipėdoje mūsų galvose
įsirašė keletas esminių
gyvenimo, o gal veikiau išgyvenimo besikeičiančiame pasaulyje, principų. Kad pritapti svetimoje aplinkoje gali

būti sunkiau nei būti savimi.
Kad gerumas gali
būti stipresnis už taisykles ir discipliną. Kad mes,

lietuviai, laikome save
labai svetinga tauta,
bet čia atvykę
svetimšaliai galbūt jaučiasi visai kitaip. Aimee: Although I ultimately ended
up trying to adjust and
accommodate, and adapt,
and fit in as
best as I could. In some ways...
There is no way not to be different. It is okay
to be different. Maybe showing that example
that it is okay to have diversty
in a way people are,
was an important lesson. Things changed so much over
the time I was here.
Even when we left in 2003. Before
I had people turn away from
me in shops. I would
be speaking to them in Lithuanian and they would
just turn away from me and not talk to me. Sometimes, I would stay in my apartment the whole weekend
and not come out. Because it was exhausting to be noticed.

Fx coffee

Vaida: You
will see, I am a bit of a coffee geek.

Aimee: Yes,
that‘s all right...

Vaida: Aimee is visiting Lithuania every summer now.
More than 20 years on, as we are making coffee in my kitchen
in Vilnius, we don’t need any “question
ball”.

Fx coffee

Vaida: She says that back in school
I was quiet and often
she was left
guessing what was
in my head. Aimee: Oh... Vaida is thinking...?.. I felt you were a harder one to get to...

Vaida: I tell
her that perhaps,
as an overachiever, I was
nervous to admit
I struggled to understand
the lyrics of Alanis Morisette.

Fx foto

Vaida: So, I
have.. Perhaps we can go through the photos wile talking in Lithuanian?

Vaida: There is no culture,
no language barrier
left between us. Vaida: Here I am 16. This must
be the same year.

Aimee (in Lithuanian): Yeah.You know
what?. In my mind
you still look
the same. I still cannot
believe
that you
are adults now.

Vaida: What is left
is a feeling that back
then, in Klaipėda of 1996, we both learned
several key principles of survival
in the modern world. That fitting in can be harder than staying true to yourself. That kindness can be more powerful
than rules and
discipline. That we, Lithuanians, like to think
of ourselves as very
hospitable nation, but foreigners may feel entirely
different here.

Aimee: Although I ultimately ended up trying
to adjust and accommodate, and adapt, and
fit in as best as I could.
In some ways...
There is no way not to be different. It is okay to be different. Maybe showing that
example that it is okay
to have diversty
in a way people are, was an important lesson. Things changed so much
over the time
I was here. Even when
we left in 2003. Before
I had people turn away from
me in shops. I would
be speaking to them in Lithuanian and they would
just turn away from me and not talk to me. Sometimes, I would stay
in my apartment the whole
weekend and not come out. Because
it was exhausting to be noticed.

Vaida: Gyvendama Lietuvoje Aimee suprato, kad niekad čia nepritaps, kad ir kaip besistengtų. Jai lietuviai net tai pasakė į akis. Ir tas suvokimas ją išlaisvino. Bet kalbos ir tapatybės klausimai jai

neduoda ramybės iki
šiol.

Aimee: I could
not be a Lithuanian no matter what.
And somebody eventually told me that
to my face: no matter
how hard I learned Lithuanian... you can never.
Which is interesting. If I do my PhD, I
am very interested in issues
dealing with language and identity. What makes you..?
Why one person would be a Lithuanian or not a Lithuanian even
though they were
born here, and they were
raised here, and they speak
Lithuanian, but they are not Lithuanian. I am very
much interested in issues

dealing with
that. I could
never completely fit in, so at some
point you‘re like „Oh whatever“. And
that just becomes a freedom. When
you‘re not worrting, just doing your
thing.

Music
Ironic

Vaida: Baigdama savo dvejų metų misiją Klaipėdoje, atsisveikinimui Aimee man padarė Alanis Morissette kasetės kopiją.
Dar užtruko, kol pradėjau suprasti tų dainų žodžius
ir jų prasmę.

Paauglystės garso takelis
buvo permainingas, kaip
ir pirmasis šalies
nepriklausomybės dešimtmetis.

Fx

  1. dalis ŽINIASKLAIDA

Fx LRT archyvas 1998

Vaida: Kai 1998-taisiais pabaigus mokyklą teko
rinktis, ką studijuoti, žurnalistika man atrodė
ypač prasmingas pasirinkimas. Tiek
Lietuvos radijo, tiek
televizijos eteryje – mačiau naują
jaunų, drąsių ir sąžiningų žurnalistų kartą, kuri nuožmiai
ir ryžtingai demaskavo melą ir ieškojo
tiesos.

Fx LRT archyvas 1998:

Rytis: Tas mikrofonas iš tikrųjų buvo
kažkas tokio. Tarsi
vartai į pasaulį.
Tu tikrai gerai
suvokdavai, kad kažkas tavęs klauso.

Fx LRT archyvas 1998:
„Paskutinės kryžkelės“ tema: kiek galima pasitikėti Lietuvos
žiniasklaida?
Vaida: Tarp jų buvo
Lietuvos radijo ir televizijos laidos
„Paskutinė kryžkelė“ vedėjai
Raigardas Musnickas ir Rytis
Juozapavičius.

Rytis: Mes tikrai labai tikėjom, kad galim
kažką pakeisti pasaulyje...

Vaida: While living
in Lithuania, Aimee
realized that she will never
fit in, no matter how hard she was
trying. Lithuanians told this to her face.
And it liberated her. But she keeps
wondering about language and identity.

Aimee: I could
not be a Lithuanian no matter what.
And somebody eventually told me that to my face: no matter how hard I learned Lithuanian... you can never
[become Litbuanian]. Which
is interesting. If I do my PhD, I am very
interested in issues
dealing with language
and identity. What makes you..?
Why one person
would be a Lithuanian or not a Lithuanian even
though they were born
here, and they were raised
here, and they
speak Lithuanian, but
they are not
Lithuanian. I am very
much interested in issues dealing
with that. I could never
completely fit in, so at some point
you‘re like, “oh whatever“. And that just
becomes a freedom.
When you‘re not worrying, just
doing your thing.

Music
Ironic

Vaida: Before
leaving Klaipėda, Aimee
made me a copy of Alanis Morisette album tape. It took a while longer
before I could
easily understand the lyrics and their meaning.
The soundtck of my teen years was as erratic
as the first decade of my country’s independence.

Fx

PART IV MEDIA

Fx LRT ARCHIVE 1998

Vaida: In 1998, when
graduating from high
school, I had
to decide what
to study futher,
and journalism seemed to be very meaningful choice. Both on the Lithuanian radio and TV (LRT), I saw a new generation of young,
brave and honest
journalists, fiercely fighting to uncover the truth.

Fx LRT ARCHIVE 1998

Rytis: The microphone was a big thing. A sort of gateway to the world.
You truly realized that someone is listening to you.

Fx LRT
ARCHIVE 1998: Our topic today is: how trustworthy is Lithuanian media?

Vaida: Raigardas Musnickas
and Rytis Juozapavičius, two hosts of a popular
Lithuanian radio and TV
show “The Last Crossroad”, were among them.

Rytis: We really believed that we can change
something in the world.

Vaida: Tada aš
norėjau būti kaip jie.

Rytis: Keitėsi sistema.
Tai kas kaustė geležim, [buvo]
paremta ginklu, staiga pasitraukė, užleisdamas vietą naujai
energijai. Tos ankstyvosios žurnalistikos didelis tikėjimas vaidmeniu, kuris tau

paskiriamas, didelis tikėjimas visais proceso dalyviais, galimybe sukurti tą dialogą ir buvo ta psichinė
energija, kuri nudažė
kitaip. Kas dabar
iš laiko perspektyvos gal atrodo kitaip.

Fx LRT archyvas 1998:

Rytis: Ponia
Joana jūs buvote
viena iš tų, kuri dalyvavote sociologinėje apklausoje ir į
klausimą, ar pasitikite žiniasklaida, atsakėte teigiamai.

Joana: Taip, visai
teisingai. Rytis: Kodėl jūs taip
padarėte?

Joana: Padariau taip,
nes nebuvo beveik
pasirinkimo. Klausimai kažkiek
tendencingi. Atsakyti

„ne“ būtų dar baisiau. Suprantat? Tuomet išeitų, kad aš ja
nepasitikiu.

Vaida: Kaip tuomet
rašė savaitraštis „Kalba
Vilnius“, „Paskutinė kryžkelė“ į Lietuvos radiją
„įsiveržė kaip lokomotyvas, nustumdamas į šalį kitas
laidas“. Pasitikėjimas Lietuvos žiniasklaida buvo

neįtikėtinose aukštumose, o konkursai stojant į žurnalistiką –
milžiniški.

Rytis: Mums atrodė,
kad viskas yra
įmanoma. Ir kad ta „Paskutinė kryžkelė“, nuoširdžiai, kada mes
kūrėm pavadinimą – dabar skamba
naiviai – bet mes tikėjom,
kad bus laida,
kurioje galų gale

paaiškės tiesa. Ir tas tikėjimas, jis silpnėjo su laidom. Gal kėlė desperaciją, kad nepaaiškėja taip,
kaip mums atrodė. Bet to tikėjimo
buvo labai daug.

Vaida: Radijo
pokalbių šou idėją Rytis sako parsivežęs iš Jungtinių valstijų.

Rytis: Mokiausi Bruklino
koledže 1994-aisiais ir atlikau praktiką
WBAI radijo stotyje
Manhetene. Ten pastebėjau, kaip laisvai žmonės
šneka. Iš viso
tas pokalbių radijas,
ta žodžio laisvė
jų – man pasirodė, kad wow.

Vaida: Vėliau šio formato jis mus mokė Vilniaus universiteto
Žurnalistikos institute.

Vaida: I wanted to
be like them.

Rytis: The system
was changing. What
was based on iron force
and weapon, was replaced by a new kind of energy. That
early wave of journalism had a great
belief in its designated role,
there was a lot
of trust in a possibility to build a common space
for dialogue. This
must have been a mental
energy which coloured everything, and that it’s why it looks different
today.

Fx LRT ARCHIVE 1998

Rytis: Madam
Joana, you were
one of those who took
part in a survey and when asked
whether you trust
the media, answered
positively.

Joana: Yes, I did.

Rytis: Why did you do that?

Joana: I did so,
because there were
no othe options. The questions seemed
biased. It would
be worse to say “no”.
You understand? This
would mean I don’t trust
them.

Vaida: According to the media
reports at the time, “The
Last Crossroad” stormed
into the airwaves of the Lithuanian Radio
and pushed away
the other shows.
Trust in Lithuanian media was all-time high, and competition among
those who wanted
to study journalism was enormous.

Rytis: We thought that
everything was possible. We thought that
this show – and honestly when thinking about the title, even
though it sounds
naïve today – we believed
that this would
be the show, which would
finally uncover the truth. This
belief was fading
with each broadcast. We became more and
more desperate, when
we realized that
it is not happening. But we had a lot of faith.

Vaida: Rytis brought back the idea of a
radio talk show from the USA.

Rytis: I was
studying in Brooklyn
college in 1994
and while there,
I was an intern at the WBAI radio
station in Manhattan. I noticed
how free the discussions are on air.
Altogether, the radio
talk and the freedom of speech made a great impression on me.

Vaida: Later he taught this
format to us students of the Journalism Insitute at the Vilnius University.

Rytis: Kai sugrįžau, Lietuvos radijuje nežinau, ar buvo toks formatas. Gal
buvau vienas iš pirmųjų,

kuris leido žmonėms
skambinti ir tiesiog
šnekėt su jais.
Bent jau mano
kolega Raigardas sakė,
kad jį nustebino tas
formatas, nes jisai
mane pakvietė eiti
dirbti į „Paskutinę kryžkelę“, tai jo idėja. Jam, pasirodo, patiko
tie tokie keisti
pokalbiai su žmonėm.
Tai aš tą girdėjau Amerikoje per radiją ir

bandžiau tai imituot, kaip man atrodė teisinga.

Fx LRT archyvas 1998:

Rytis: Jūrate,
kaip jūs vertinat
Lietuvos nacionalinį radiją
ir televizją. Žmonės
šneka, kad tai
yra propagandos
mašina.

Jūratė:
Taip ir yra.
Rytis:
Kodėl?

Jūratė: Tai parodė visa
ta istorija su generaliniais direktoriais. Tai parodė visos
tos politinės
batalijos, kurios vyko paskutiniu metu.

Rytis: Žodžiu, jūs skeptiškai žiūrite į tai, kas šnekama per mūsų radiją
ir rodoma per mūsų
televiziją?

Jūratė: Ne į visas laidas, bet į
televiziją tai tikrai.

Vaida: Kritiška diskusija
apie tai, kiek atsikūrusios Lietuvos
žiniasklaida yra išties
laisva, tada, prieš dvidešimt metų,
nebuvo dažnas reiškinys. Atrodo, kad tai nelabai pasikeitė.

Rytis: Dirbdamas „Transparency International“
suvokiau, kad žmonės, kurie dirbo LRT, jie buvo smarkiai
atitrūkę nuo kitos žiniasklaidos...

Vaida: Kuria
prasme?

Rytis: Aš nesuvokiau, kad kad žiniasklaida gali būti tiek
korumpuota. Aš nesuvokiau to masto. Man tas paaiškėjo gerokai vėliau. Būtume
tada žinoję, būtume
gal kažką pakeitę.

Fx
grotuvas

Rytis: I am not
sure if the
Lithuanian radio had
this sort of format when
I got back. I might
have been one of the first to let listeners just call in and talk
to us. My colleague, Raigardas, was the one who
invited me to work on “The Last
Corssroad” together. He was very
impressed by this
new way of talking
to the listeners on air.
I learned it from the American radio
and tried to copy it the way I
thought was right.

Fx LRT ARCHIVE 1998:

Rytis: Jūrate,
what is your
opinion of the Lithuanian National Radio and Television? People
say it is a kind of propaganda machine.

Jūratė:
That is true.
Rytis:
Why?

Jūratė: Look at the whole
story with the executive direcors. All those recent
polictical fights. Rytis: In orther words,
you are sceptical of what you hear on our radio
and what you see on
our TV?

Jūratė:
Not all shows, but TV shows for sure.

Vaida: Critical debate
about the media
freedom in newly
independent Lithuania was not very common back then, 20 years ago.
It seems that
nothing much changed
today.

Rytis: When [later]
working for “Transparency International” , I realized that people who worked for the LRT were somewhat
disconnected from other
media.

Vaida: In what
way?

Rytis: I didn’t realize
that media can be so corrupt. I had no idea about
the scale of it. This I realized much later. Should we have known
back then, maybe
we would have done something [about it?[]. Fx player

Vaida: Po daugybės
metų, savo paauglystės fonotekoje netyčia randu
kasetę su užrašu
„Nirvana“.

Fx grotuvas

Vaida: B pusėje – baisus miksas
to, ką anuomet
grojo komercinės radijo
stotys. O A pusėje – LRT
archyve, regis, neišlikęs, beveik prieš 20 metų mano pačios darytas
„Paskutinės kryžkelės“ įrašas
iš radijo eterio.

Fx LRT archyvas 2000: paklausykime
žmonių...

Vaida: 2000-ųjų kovą laidos dalyviai svarsto, ką Lietuva pasiekė per 10
nepriklausomybės metų.

Fx LRT archyvas 2000:

Rytis: Iš Kauno mums
paskambino ponia Stasė.
Labas rytas.

Stasė: Labas rytas.

Rytis: Ponia Stase, jūs sakote esanti
nusivylusi nepriklausomybe, kodėl?

Stasė: Taip,
aš jos labai
norėjau ir labai
laukiau. Aš jau
esu pagyvenusi. Po karo ėjo
gyvenimas vis geryn ir geryn. O dabar, po nepriklausomybės, mes visi suprantam, ir visi tie
svečiai kurie
yra radijuje, žino, kad dabar eina blogyn
ir blogyn. Kainos
kyla...

Vaida: Nors praėjo
du dešimtmečiai, tiek
pašnekovų mintys, tiek emocijos skamba
panašiai kaip šiandien.

LRT archyvas 2000:

Rytis:
Ponas Antanas iš Vilniaus. Labas rytas!
Antanas: Laba rytą.

Rytis: Antanai, ar šventė rytoj
jums?
Antanas: Taip,
man tikrai šventė.

Rytis: Bet
ar galėjom pasiekti daugiau?

Antanas: Be abejo. Aš manau, kad kaip ir visi pradedantieji ir, ko gero,
mūsų šalis padarė kažkiek klaidų. Aš ypatingai, kaip ir ko gero visi
žmonės, tas klaidas
ir jaučiu. Galbūt
labiau
negu tą laimę, kurią davė nepriklausomybė.

Rytis:
Kokias klaidas, Antanai?

Vaida: Many years
later, when going
through my highschool discography, I come
across a cassette tape with a note “Nirvana”.

Fx player

Vaida: On Side B – a horrible mix of what
was on commercial radio stations at the time.
But, side A has a bootleg recording of “The Last Crossroad”, a live radio
broadcast from about
the 20 years
ago. Fx LRT ARCHIVE
2000: lets listen
to the people...

Vaida: It’s March
of 2000, and participants of the show
are discussing what
Lithuania managed to achieve in 10 years of independence.

Fx LRT ARCHIVE 2000:

Rytis: Madam Stasė is calling us from Kaunas.
Good morning.

Stasė:
Good morning.

Rytis: Madam Stasė, you disappointed with
the independence, why?

Stasė: Yes,
I wanted it so much,
and I was was waiting
for it so much. After
the war, the life
was improving. Now, after the independence, we
all understand, and your radio guests understand, that it is going worse.
The prices are
increasing…

Vaida: Two decades
on, it seems tha the sentiments of those callers
have not changed
much.

Fx LRT ARCHIVE 2000:

Rytis: Mister Antanas from Vilnius. Good morning!

Antanas:
Good morning!

Rytis: Will
you be celebrating tomorrow?
Antanas: Yes, for sure.

Rytis: But
could we achieve more?

Antanas: Of course. Just
like all the
beginners, I recon,
our country has
made some mistakes. Just like everybody perhaps,
I do feel those mistakes. Maybe even more than the happiness
which
independence brought to us.

Rytis:
What kind of mistakes, Antanas?

Rytis: Ten stengdavausi sukurti tokią įvairovę. Kad būtų, pavyzdžiui, už, prieš, už, prieš – jeigu keli

skambučiai. Prieš, prieš,
už. Būtinai. Nes tavo indėlis
į tą laidą yra, kad tu išleisi
žmogų į eterį.
Sukursi jam tokį rėmelį
praktikuoti jo žodžio laisvei.

Vaida: Rytis Juozapavičius sako, kad dabar eteryje ieškotų
ne to, kas žmones skiria,
bet kas jungia. Rytis: Nežinau, iš kur
net idėja tokia
atsirado, kad laimi
stipresnė idėja. Niekas
nelaimi.

Vaida: Arba idėja, kad viskas yra juoda-balta.

Rytis: Jo. Juoda-balta. Pagrindinis klausimas turėjo
būti, kaip fasilituoti diskusiją apie visiems priimtinus tikslus. Mes
vesdami tas laidas
neturėjome žalio supratimo apie tai, kas yra geras

valdymas. Tik gerokai
vėliau aš supratau, ko iš tikrųjų
man reikėjo klausti
visų tų ministrų. Su tom žiniom, kurias
aš turiu dabar,
jei grįžčiau atgal
laiko mašina ir, tarkim, ministras sakytų: okei, tai
čia mes pagerinsim Lietuvos
gyventojų sveikatą. Puiku,
sakyčiau. Kaip tai
matuosite?

Fx LRT archyvas 2000

Vaida:
Žurnalistiką jis paliko maždaug prieš dešimtmetį. Netrukus po to, kai jo
vadovaujamas

„Transparency International“ Lietuvos skyrius
pradėjo viešai kalbėti apie galimus žiniasklaidos korupcijos
atvejus.

Rytis: Man atrodo,
kad Lietuvos žiniasklaidai be galo trūksta
savirefleksijos. Tu turi
būti žurnalistas,

dirbti tą darbą
ir imtis lyderystės ir drąsiai kalbėti
apie tai, kas vyksta. Aš jaučiu, kad ašneturiu teisės. Palikęs šią bendruomenę, nenoriu
atsigręžti.

Vaida: Mane
labiausiai įkvėpęs žurnalistas ir mokytojas Lietuvos žiniasklaida yra
nusivylęs.

Rytis: Aš džiaugiuosi, kad buvo labai
daug gerų dalykų.
Kad padarėme didžiulę
pažangą, man atrodo.

Gal reikėjo dar drąsiau ir aiškiau kalbėti
apie tuos pačius
žiniasklaidos korupcijos dalykus? Čia pat

suprantu, kad dar
daugiau jausmų nemalonių būčiau patyręs. Jie
veikia tave netgi
destruktyviai. Bet vis tiek tiesa
yra svarbu. Bet koks virsmas
prasideda nuo tiesos
pripažinimo.

Rytis: I was trying to create some
diversity. [Opinions] For instance, for,
against, for against
– if there are
several callers. Against,
against, for. Definitely. Because your role in the show is to put this
person on air, to create
a little window
to practice his freedom of speech.

Vaida: Rytis Juozapavičius says that today
on air instead
of looking for things that
divide people, he would be looking for those that bring the people together.

Rytis: I don’t
know, who came
up with the idea that
the strongest idea
should win. Nothing
wins. Vaida: Or that everything is black and white.

Rytis: Yeah. Black
and white. The key thing
should have been
to facilitatea discussion about mutually
acceptable goals. Back
then we had not even
slightest idea about
what is good
governance. Only later I realized
what I should have been asking all those ministers. With this knowledge that I have today, if I could
travel back in a time
machine, and a minister was saying: okay,
so we will improve the health
of Lithuanian residents. I would say:
fine, how will
you measure it?

Fx LRT ARCHIVE 2000

Vaida: He left journalism around
a decade ago.
Soon after “Transparency International” Lithuania,
which he led
at the time,
started publicly bringing up aledged cases
of media corruption.

Rytis: In my view, Lithuanian media realy lacks
self-reflection. [In order
to do it] You have
to be a journalist, be employed as a journalist and take leadership to speak up about what
is happening. I feel I have no right [to do this].
After I left
this community, I do not
want to look
back.

Vaida: My teacher,
thejournalist who insiperd me the most,
is disappointed by the Lithuanian media. Rytis: I am happy about
many good things
that happened. We made huge
progress, I think.
Perhaps we could have
been even more brave and more clear
about these media
corruption cases? At the
same time, I understand that there would
have been even more unpleasant feelings. They can be
destructive. Nonetheless, the truth is important. Any kind
of transformation begins by acknowledging the
truth.

  • dalis PABAIGA

Baltijos kelio minėjimas

Vaida: Prieš
30 metų Vilnių
ir Taliną sujungusi milijoninė žmonių grandinė, kurioje stovėjau ir aš,

prasidėjo Katedros aikštėje. Minint tą sukaktį, čia įrengta milžiniška radijo imtuvų instaliacija. Žvelgiu į ją iš tolo, iš matau latvišką VEF-ą, panašų į tą, kurį
turėjome ir mes.
Per Atgimimą iš jo sklindantis

Lietuvos radijas
tuomet vienijo, įkvėpė, drąsino ir ramino.

Baltijos
kelio minėjimas

Vaida: Šitame radijuje
dirbu jau daugiau
kaip dešimt metų.
Žiniasklaida šiandien pasitiki
perpus mažiau žmonių, negu tada, kai stojau į žurnalistiką.

Baltijos
kelio minėjimas, Fx Aimee LRT

Vaida: Būdama Vilniuje, kartu su kita mano mokyklos
drauge, į LRT užsuka mano buvusi mokytoja Aimee.

Vaida: O tu
nesutiktum, kad Aimee kalba labiau kaip išvykusi dipukė...

Draugė: Visiškai!

Vaida: ...nei
amerikietė išmokusi lietuvių? Tikrai kaip Amerikos lietuvė ji...

Aimee: Ačiū. Man du kartus buvo,
kai priėjau kažko
paklausti ir manęs
klausia: gal jūs Amerikos
lieutvė. Aš sakau: ne, bet ačiū..

Vaida: Aimee sako,
kad po pirmojo mūsų pokalbio, vis galvoja apie
laisvę. Aimee: Bet klausyk, aš norėčiau užduoti
klausimą...

Vaida: Ir paklausia manęs: ką laisvė
reiškia man? Tada
aš suprantu, kad neturiu trumpo
ir aiškaus atsakymo, tinkančio Facebooko grotažymei.

Muzika

Vaida: Manau, kad
esu laisva kelti
klausimus apie laisvę
per nacionalinį radiją.
Suvokiu, kad Sibiras man nebėra vienintelis kalėjimo
simbolis, atėjęs iš vaikystės. Dažnai
neviltį ir nerimą
man net labiau kelia atskirtis, kurią matau
Lietuvoje, ekologinė krizė
pasaulyje ir įsivaizduojamas kalėjimas mūsų galvose. Apie tai,
kiek esu laisva,
tenka galvoti kone kas dieną.

Muzika

PART V END

Baltic Way anniversary atmo

Vaida: 30 years
ago, the two-million strong human chain
connecting Vilnius and
Tallinn started in Cathedral Square. To mark
the anniversary, a gigantic radio
set installation was built there. As I look
at it from a distance, I see it take a shape with the Latvian
VEFs, a similar
type of radio
receivers which we also
had. During the years of independence movement, the Lithuanian radio
that we listened on it, was inspiring, encouraging and soothing.

Baltic Way
anniversary atmo

Vaida: It’s been
more than 10 years since
I work here. Half as many people
trust the media compared to the time
when I was applying for journalism studies.

FX atmo Baltic Way, Aimee LRT

Vaida: When visiting
Vilnius, along with
my other highschool friend, Aimee comes
to visit me at the LRT.

Vaida: Would you agree
that Aimee sounds
like a Lithuanian DP [displaced person]
from the US?

Friend: Totally!

Aimee (in Lithuanian): Thanks. It happened to me twice,
when I approached someone and they asked
me: are you Lithuanian from America? And I said:
no, but thank
you.

Vaida: Aimee says
that since our
first talk, she
keeps thinking about
freedom. Aimee (in Lithuanian): But listen,
I would like
to ask you…

Vaida: She asks,
what does freedom
mean to me?
And I realize that I do not have a punchline
answer similar to a Facebook
hashtag.

Music

Vaida: I think
I am free to ask questions about
freedom on the
national radio. I realise that
Siberia is no longer a singe symbol
of freedom that I carry
on from my childhood. I am also anxious about social and economic exclusion in Lithuania, ecological crisis in the world and prisons inside
our own heads. The truth is,
I find myself
thinking about the extent of my freedom
nearly every day.

Music

Audio clips from LRT archive:

“Ir ateis ta diena. Baltijos kelias”. TV documentary, LRT, 1989. “Okupuoti, bet nenutildyti”. TV documentary, LRT,
1991.

“Paskutinė kryžkelė”. Radio
and TV talk show, LRT, 1998.
“Paskutinė kryžkelė”. Radio and TV talk show, LRT, 2000.

Music excerpts:

“Spalis ir spaliukai” by Liepaitės “Lietuva”
by Kipras Mašanauskas

“Šaukiu aš tautą” by Vytautas Kernagis “Laisvė” by
Eurika Masytė

“How Do You Do!” by Roxette
“Ironic” by Alanis
Morissette “Sliver”by Nirvana

“Dream A Little Dream Of Me” by The Mamas & The
Papas

“Bunda jau Baltija” by Viktors Zemgals, Žilvinas Bubelis, Tarmo Pihlap “Dėl
tos dainos“ by Laimis Vilkončius

Cover
photo: Vaida Pilibaitytė

LRT RADIJAS

Cultural Programs Office Tel.
+370 5 236 3084

E-mail: dokumentika@lrt.lt

S. Konarskio str. 49, Vilnius
LT-03132 LITHUANIA

Raised to be Free 09 Noiembrie 2019, 07:00

Tereza Križková TEHOTENSKÝ DENNÍK

RTVS- Rozhlas a televízia Slovenska Odbor literárno- dramatickej tvorby AUTORKA: Na začiatku bol sen, a v tom sne som hľadala...

Tereza Križková TEHOTENSKÝ DENNÍK
Raised to be Free 09 Noiembrie 2019, 07:00

The Price for Velvet (Revolution)

You are listening to the radio feature The Price for Velvet. Music: We Promised to Love Each Other – the unofficial anthem of...

The Price for Velvet (Revolution)
Raised to be Free 09 Noiembrie 2019, 07:00

Ungaria Systhem Changers

Ungaria Systhem Changers
Raised to be Free 09 Noiembrie 2019, 07:00

ANA DIN MOLDOVA de LUDMILA ALEXEI

/ sound effect of the terminal / Attention! The plane on the flight from Chisinau to Venice landed. Taxi, who needs it. Where...

ANA DIN MOLDOVA de LUDMILA ALEXEI
Raised to be Free 09 Noiembrie 2019, 07:00

PARTA V ZRCADLE ČTVRTSTOLETÍ - přepis audiodokumentu

Dan (narace): Bylo mi 13. Bylo krátce po revoluci. Byl jsem fanouškem Michaela Jacksona. Spolu s několika dalšími kamarády...

PARTA V ZRCADLE ČTVRTSTOLETÍ - přepis audiodokumentu
Raised to be Free 09 Noiembrie 2019, 07:00

Taken from the audio archive: thousands of people shout in the front of the Verkhovna Rada of Ukraine

Taken from the audio archive: thousands of people shout in the front of the Verkhovna Rada of Ukraine
Raised to be Free 09 Noiembrie 2019, 07:00

Der Mauerfall

Die Bewegung, die ich hier in Leipzig erlebt habe, wird mich mein Leben lang mit tiefer Freude und Glückseligkeit erfüllen....

Der Mauerfall
Raised to be Free 09 Noiembrie 2019, 07:00

Vlad - A documentary by Maria Balabaş for the project Raised To Be Free

(Vlad recită versuri La Familia): De c ând eram copii nu ne-a despărțit nimic, Am fost și voi fi mereu fratele tău mai mic....

Vlad - A documentary by Maria Balabaş for the project Raised To Be Free
Ascultă live

Ascultă live

22:00 - 23:25
Teatrul Național Radiofonic
Ascultă live Radio România Cultural
22:00 - 22:10
Radiojurnal
Ascultă live Radio România Actualităţi
Acum live
Radio România Muzical
Ascultă live Radio România Muzical
Acum live
Radio România Internaţional 1
Ascultă live Radio România Internaţional 1
Acum live
Radio România Internaţional 2
Ascultă live Radio România Internaţional 2
Acum live
Radio România Internaţional 3
Ascultă live Radio România Internaţional 3
Acum live
Radio România 3net
Ascultă live Radio România 3net
22:00 - 23:00
Folcloria
Ascultă live Radio România Antena Satelor
Acum live
Radio Vacanța Fresh
Ascultă live Radio Vacanța Fresh
Acum live
Radio Vacanța Gold
Ascultă live Radio Vacanța Gold
Acum live
Radio Vacanța Nostalgia
Ascultă live Radio Vacanța Nostalgia
Acum live
Radio România București FM
Ascultă live Radio România București FM
21:00 - 23:00
iSport
Ascultă live Radio România Braşov FM
Acum live
Radio România Cluj
Ascultă live Radio România Cluj
Acum live
Radio România Constanța FM
Ascultă live Radio România Constanța FM
Acum live
Radio România Constanța AM
Ascultă live Radio România Constanța AM
Acum live
Radio România Oltenia Craiova
Ascultă live Radio România Oltenia Craiova
Acum live
Radio România Iași
Ascultă live Radio România Iași
Acum live
Radio România Reșița
Ascultă live Radio România Reșița
Acum live
Radio România Tg Mureș
Ascultă live Radio România Tg Mureș
Acum live
Radio România Timișoara FM
Ascultă live Radio România Timișoara FM
Acum live
Radio România Timișoara AM
Ascultă live Radio România Timișoara AM
Acum live
Radio România Arad FM
Ascultă live Radio România Arad FM
Acum live
Radio Chişinău
Ascultă live Radio Chişinău
Acum live
Radio România Tg Mureș în limba maghiară
Ascultă live Radio România Tg Mureș în limba maghiară
Acum live
Radio România Cluj în limba maghiară
Ascultă live Radio România Cluj în limba maghiară
Acum live
Radio eTeatru
Ascultă live Radio eTeatru